Sturlubarniš veršur örugglega KRingur

amma trönur og róla

Žessa vikuna er Sturlubarniš hjį afa og ömmu į daginn. Žar sem hann er farinn aš standa upp og ganga meš öllu sem hann getur, tókum viš į žaš rįš aš śtbśa eina hillu meš dótinu hans. Hillu sem er ķ hans hęš og hann žarf aš hafa ašeins fyrir aš nįlgast. Žar röšum viš dollum, glösum, boltum, hinum sķvinsęla og įstsęla Hómer og öšru žvķ sem viš teljum aš glešji lķtinn mann. Sturlubarniš er oršinn nokkuš fęr ķ aš feršast um žessar slóšir. Skrķšur žangaš, reisir sig viš og finnur sitt dót. Ķ dag uppgötvaši hann hinsvegar aš žaš er hilla fyrir ofan hilluna hans og žar er enn meira spennandi dót. Žessi merka uppgötvun varš til žess aš viš sįum hvaš klifurešliš kemur snemma fram. Sturlubarniš bar sig aš eins og pró. Reyndi aš beita sömu žekkingu og hann notar til aš komast um lįrétt plan, skrištęknina, en nś ķ lóšréttu plani. Hann hafši reyndar ekki įrangur af erfišinu, en einhvernvegin grunar ömmu aš žetta hafi bara veriš fyrsta tilraun, žeim eigi eftir aš fjölga meš auknu verkviti og öruggari hreyfingum. Sturlubarniš er nefnilega afar varkįr žegar hann er į tveimur fótum. Amma er bśin aš sjį śt aš hann beitir įkvešinni tękni til aš fęra sig į milli sumra staša. Hann sleppir ekki haldi af fyrri stašnum fyrr en hann hefur örugga handfestu žar sem hann ętlar sér. Hann į žaš hinsvegar til aš sleppa sér ef hann er meš eitthvaš įhugavert ķ höndunum, eitthvaš sem krefst beggja handa. En žau augnablik eru enn sem komiš er vķkjandi.

Annars er Sturlubarniš bśinn aš uppgötva aš henda hlutum, ekki bara śr barnastólnum eša kerrunni heldur lķka žar sem hann situr į gólfinu. Afi segir henda og Sturlubarniš hendir. Nś žarf aš kenna honum aš grķpa. Hitt sem hann er upptekinn af žessa daga er aš skrķša upp aš hlutum og setjast žar meš bakiš upp viš. Hann pressar sig upp viš veggi og skįpa. Situr og horfir į okkur athugulum augum. 

 meš bolta

Ķ dag fékk Sturlubarniš aš fara meš ömmu į fund, viš löbbušum inn ķ Laugardal ķ žessu lķka fķna vešri. Žegar į fundinn kom var hann pķnu feiminn. Hann hafši nefnilega aldrei hitt žessar konur fyrr og žį var nś gott aš halla sér aš öxlinni į ömmu. Ömmu finnst žaš hiš besta mįl aš Sturlubarniš bregšist svona viš fólki sem hann er aš hitta ķ fyrsta sinn. Meš žvķ sżnir hann mešvitaša varkįrni og aušvitaš er žetta lķka merki um įkvešinn žroska. En eftir smį stund var hann bśinn aš jafna sig og žį voru žessar konur bara nokkuš įhugaveršar, mįttu meira aš segja gefa honum barnamat.  Annars var hann ljśfur sem lamb allan fundinn og viš komust yfir aš ręša allt sem ętlunin var aš ręša.

róla og afi

Sturlubarniš er félagsvera hann er sérstaklega įhugasamur um önnur börn, reynir hvaš hann getur aš nį ķ žau. Žaš er óskaplega gaman aš sjį hvaš višbrögš hans viš börnum eru allt öšruvķsi en višbrögš hans viš fulloršnum. Aha žarna er vęnlegur leikfélagi gęti hann veriš aš hugsa.  Um daginn žegar viš afi vorum meš hann į kaffihśsi og hann įtti aš sofa reif hann sig alltaf upp. Į endanum gįfumst viš upp (viš erum dįldiš léleg ķ aš vera hörš viš hann) og leyfšum honum aš sitja ķ vagninum. Į nęsta borši sįtu Spįnverjar og tölušu hįtt. Hann sat lengi eins og bergnuminn og horfši į munninn į žeim.

róla

róla 3

Nżjasti leikur minn meš Sturlubarninu er aš fara meš Fagur fiskur ķ sjó og strjśka į mér lófann į mešan, Sturlubarniš horfir į og ķ žann mund sem ég segi "fetta, bretta, nś skal högg į hendi detta" skellir hann hendi inn ķ lófann į mér og hlęr svo žegar ég lęt skella. Og svo segi ég aftur, detta og viš endurtökum endinn žrisvar. Og svo aftur žrisvar, eins og ķ ęvintżrunum, allt žrķtekiš.

Svona aš lokum žį nįši afi ķ KR peysuna sem pabbi Sturlubarnsins fékk žegar hann var tveggja og klęddi hann ķ hana. (Hann var held ég aš vonast eftir aš KR ynni leikinn ķ kvöld sem žeir og geršu en sennilega veršur leikurinn lengur ķ minnum manna fyrir annaš). Peysan er hinsvegar vel viš vöxt.  Til uppl“syingar lęt ég fylgja meš mynd af ungum KR-ing (nema aš hann verši FH-ingur). 

KRingar

 ps. Ég hef veriš spurš svolķtiš um hversvegna ég kalli Sturlu, Sturlubarn. Į žvķ er afar einföld skżring, žegar hann var nżbśinn aš fį nafniš sitt (sem viš glöddumst óendalega yfir) fannst mér samt skrżtiš aš skrifa Sturla um annan en son minn sem lést fyrir nokkrum įrum. Mér fannst žaš einhvernveginn allt annaš aš segja Sturla en skrifa žaš. Enn um stundir veršur Sturlubarniš - Sturlubarn.      


« Sķšasta fęrsla | Nęsta fęrsla »

Bęta viš athugasemd

Ekki er lengur hęgt aš skrifa athugasemdir viš fęrsluna, žar sem tķmamörk į athugasemdir eru lišin.

Innskrįning

Ath. Vinsamlegast kveikiš į Javascript til aš hefja innskrįningu.

Hafšu samband